šniūrinis

ךniūrìnis, -ė adj. (2) Jnš, šniū̃rinis (1); LL249 1. nuvytas, supintas iš virvelių: Brizgilai taip pat šniūrìniai, iš tų kanapių būdavo Pvn. Ka dėdavo šniūrinès pastarankas, išverdavo par gelžį, par strangus vadinamus Krž. Mano bernelio šniūrinis botagėlis LTR(Srj). Tai sujuos mus šilkų juosta, šniū̃riniu botagėliu DrskD215. Vyrai nagines šniūrinès dirbdavo Trg. 2. skirtas virvėms vyti: Šniūrìnė gembė – šniūrams vyti Šts. 3. suskirstytas siaurais ruožais: Kad būt šniū̃rinė žemė, ė tai dabar kavalkais, kai servetos, tai ganyt nata (labai) vargu Prng.